Prad?ia
?em?s reforma
1919-1940
1939-1940
Statistika
Nuorodos
?kis 1929-1938 metais

Naujos tendencijos ūkyje

Ekonominė krizė

Ūkio politikos nuostatų evoliucija

Lietuvos industrializavimo problema

Bendrieji ūkio raidos IV dešimtmetį rezultatai

Lietuvos ūkis Rytų Pabaltijo fone

Naujos tendencijos ūkyje

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą didžiausias pajamas valstiečiai gaudavo, parduodami grūdus ir linus, kai kuriuose rajonuose - arklius. Dvaruose, tiesa, jau buvo gana sustiprėjęs ir pieno ūkis, tačiau apskritai pienininkystė ir kiaulių ūkis nebuvo išvystyti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ūkio struktūra, suprantama, liko ta pati. Bet jau tada specialistams buvo aišku, kad grūdų ūkis Lietuvoje neperspektyvus. Nors kurį laiką po karo javų kainos tarptautinėje rinkoje buvo geros, daugelis prognozavo, kad ateityje tarptautinė konjunktūra pasikeis ir grūdų pardavimo sąlygos turės pablogėti.

Išties, pagerėjus tarptautiniam susisiekimui, IIId. į pasaulines rinkas vis platesne srove ėmė veržtis JAV, Kanados, Argentinos, Australijos grūdai. Ten žemė neseniai pradėta dirbti, todėl dar nenualinta, palankios klimato sąlygos, labai dideli ūkiai - "grūdų fabrikai" -, plačiai panaudojamos mašinos, todėl grūdai galėjo būti auginami mažesnėmis sąnaudomis ir pigiai parduodami. Atsigavo Vakarų Europos šalys. Užsienio rinkose konkuruoti savo grūdais Lietuva tikrai nebūtų pajėgusi.

Esant gana primityviam žemės naudojimui ir kaimų sistemai, grūdų ir prieš karą nebuvo itin daug išauginama, nors pagaminamo kiekio pakako kasmet eksportuoti apie 80 tūkst. tonų. Be to, Lietuvos grūdų kokybė taip pat nebuvo labai gera. Klimatinės sąlygos neleido išauginti aukšto baltymingumo ir pakankamai sausų grūdų. Tai, kad Lietuvoje javų veislės tebebuvo primityvios, laukai apžėlę piktžolėmis, o javus nuolat kankino augalų ligos, dar labiau menkino grūdų kokybę.

Dar pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais Lietuvos žemės ūkio vadovai nusistatė, kad grūdų ūkis plėtotinas tiek, kiek reikalinga, kad būtų tenkinami gyventojų poreikiai ir užtektų pašarų sparčiau vystyti numatytai gyvulininkystei. Tuo labiau, kad tuoj po karo tiek šalies viduje, tiek užsienio rinkose brangūs buvo ne tik grūdai, bet ir kita žemės ūkio produkcija - mėsa, pienas, sviestas. O parduodant gyvulininkystės produkciją buvo galima tikėtis mažesnės konkurencijos iš užjūrio. IIId. pb. perėjimą prie gyvulių ūkių teko pagreitinti.

Vis labiau akivaizdėjo būtinumas statyti naujas žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones, o veikusias rekonstruoti ir modernizuoti. Reikėjo išteklių paremti į gyvulininkystę persiorientuojančius ūkininkus. Imta galvoti apie didesnį tiesioginį valstybės kapitalo investavimą į pramonę ir prekybą, kad valstybės pramonėjimo procesas būtų paspartintas. Laikytasi nuostatos, kad krašto pramonėjimas turi būti lėtas, nesmukdantis gyvenimo lygio. Pirmiausia suskasta kurti agroalimentarinę pramonę, kuriai buvo palankiausios sąlygos žaliavų ir rinkų požiūriu. Pabandyta pasinaudoti užsienio kapitalu.

IIId. vid. ūkio situacija dar buvo gana sunki. Valdžia tuomet ėmėsi papildomų priemonių ūkinei padėčiai gerinti (svarbiausia, padidino muitus įvežamoms prekėms). Naujasis muitų įstatymas ne tik sudarė sąlygas plėsti krašto pramonę ir apginti ją nuo užsienio konkurencijos, bet ir paskatino stambesnius verslininkus jungtis į kartelius ir sindikatus. 1929-1933m. atsirado odos, tabako, vinių, sėmenų aliejaus ir pokasto, mielių, muilo, plytų ir kiti sindikatai.

Pramonininkų ir prekybininkų sąjungos bei draugijos ("Pramonininkų ir fabrikantų draugija", "Miškų eksportininkų draugija", "Prekybininkų ir parmonininkų draugija", "Geležies importierių sąjunga", "Lietuvos alaus bravorų sąjunga", "Tekstilės, avalynės ir galanterijos urmo pirklių sąjunga", "Klaipėdos krašto medžio pramonės ir medžio eksporterių susivienijimas", "Klaipėdos javų ir linų urmo pirklių sąjunga" ir kitos) stengėsi unifikuoti pramonės šakų gaminių kainas. Jos taip pat siekė formuoti valstybės ekonominę politiką, spręsti produkcijos realizavimo rinkų ir kitus dalykus.

Stambesnių monopolinių susivienijimų kūrimasis ir padidėjusios užsienio kapitalo investicijos Lietuvos ūkio vadovams kėlė tam tikrą nerimą. J.Purickis rašė, kad Lietuvą, pasiryžusią tapti savarankišku ūkiniu vienetu, neramina pavojus pasidaryti per daug priklausomu nuo ekonomiškai stiprenių kraštų. "Tas nerimas vertė ir tebeverčia kurti savąją pramonę ir apsaugoti ją muitais". Per 10 nepriklausomybės metų ta linkme daug padaryta. Bet pramonei lieka dar platus laukas plėstis. IIId. pabaigoje pramonės įmonės ėmė jungtis į sindikatus. Jei kuriasi tam, kad kovotų su užsienio konkurencija, tobulintų ir pigintų gamybą, jų kūrimasis pramonės raidai nepakenks. Bet jei norėtų virsti tik didesnio pasipelnymo iš vartotojo priemone, tai pramonei gali suduoti nepageidaujamą smūgį.

Ekonominė krizė

1929m. spalio 24d. Niujorko biržoje netikėtai ir staigiai kritus akcijų kursui, prasidėjo istorijoje pati sunkiausia ir giliausia pasaulinė ekonominė krizė. Lietuvoje ji sutapo ir persipynė su kiek anksčiau prasidėjusia pasauline agrarine krize. Iki krizės, esant palyginti palankiai konjunktūrai, Lietuvos žemės ūkio produktų, miško ir pusfabrikačių eksportas leido išlyginti užsienio prekybos balansą ir pirktis reikiamų žaliavų ir įrengimų. Tačiau išaugus pasaulinei žemės ūkio gamybai (pirmiausia JAV, Kanadoje, Argentinoje), kainos pasaulinėje rinkoje labai krito, susilpnėjo Lietuvos žemės ūkio produkcijos konkurencinė galia.

Pirmieji ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė nuo 1929m. vidurio, kai ėmė pastebimai kristi žemės ūkio produktų kainos (nuo 1929m. liepos iki 1930m. rugsėjo daugiau kaip 16%, o nuo 1929m. liepos iki 1935m. rugsėjo daugiau kaip 3,4 karto). Pramonės gaminių kainos pastebimiau ėmė kristi nuo 1929m. pabaigos (nuo 1929m. gruodžio iki 1930m. gruodžio daugiau kaip 6%, o nuo 1929m. gruodžio iki 1936m. liepos - daugiau kaip 46%). Pramonės gaminių kainų kritimas nebuvo toks staigus, kaip kad žemės ūkio produktų kainų, nors kilti jos pradėjo tik nuo 1936m. antrosios pusės, t.y. praėjus metams po to, kai šiek tiek pakilo žemės ūkio produktų kainos.

Tarptautiniai kredito ir valiutų sukrėtimai ekonominės krizės metais skaudžiai palietė ir Lietuvos finansinę sistemą. Vien dėl Anglijos svarų sterlingo nuvertinimo (1931m.) Lietuvos Bankas patyrė 3,9 mln Lt nuostolių. 1931m. užsienio prekybos balanso deficitas sudarė 4,8 mln Lt. Tiesa, Lietuvos užsienio prekybos saldo paprastai (1929-1930 ir 1932-1936 metais) būdavo teigiamas, bet jam išlaikyti reikėjo nemažų pastangų.

Tuos sunkumus iš dalies didino ir Lietuvos pinigų politika. Pastangos išlaikyti neliečiamą lito paritetą kartu reiškė, kad lito kursas, plg. su kursu devalvuotų valiutų, turi kilti. Tai buvo naudinga tiems, kurių pajamos pastovios (tarnautojai, valdininkai), ir pinigų skolintojams. Daugumai valstiečių ir kitiems smulkiesiems gamintojams lito pastovumas nebuvo palankus. Faktinė lito revalvacija mažino eksporto galimybes, kadangi Lietuvos žemės ūkio produktai užsienyje tapo brangesni. Parduoti eksportuojamus produktus dažnai tekdavo kainomis, mažesnėmis už savikainą. Todėl valdžiai neišvengiamai teko pereiti prie administracinio prekybinių bei valiutos operacijų reguliavimo ir agrarinio protekcionizmo.

Nors valiutinių operacijų suvaržymai Lietuvoje pradėti taikyti nuo 1935m. spalio 10d., kai įsigaliojo specialus užsienio valiutos operacijoms tvarkyti įstatymas, t.y. ūkinių sunkmečių laikui baigiantis, jie laikytini tiesioginiu ekonominės krizės padariniu. Jais siekta Lietuvos banke sukoncentruoti auksą ir užsienio valiutą, maksimaliai apriboti aukso ir valiutos išvežimą ir taip išsaugoti pastovų lito kursą.

Valiutų kontrolę vykdė Valiutų komisija, kurios funkcijos pavestos Lietuvos banko valdybai. Komisijos kompetencijoje buvo duoti leidimus fiziniams ir juridiniams asmenims pirkti valiutą, siųsti ją užsienin, prižiūrėti valiutines operacijas. Be Valiutų komisijos leidimo per dvi savaites buvo galima įsigyti užsienio valiutos tik iki 100 Lt, ir tai tik tais atvejais, kai ji reikalinga atsiskaityti už komercines paslaugas, gydymąsi, studijas. Išvykstantiems užsienin vienai kelionei užsienio valiutos galėjo būti parduota tik už 200 Lt. Visais kitais atvejais buvo reikalingas Valiutų komisijos leidimas, kuris būdavo išduodamas įrodžius, kad valiuta reikalinga užsienyje užsakytoms prekėms apmokėti.

Kaip rašo V.Terleckas, valiutų kontrolės įvedimas sukėlė daug nerimo pramonininkams, prekybininkams ir šiaip su užsieniu komercinių santykių turintiems asmenims. Apribojimai palietė daugiausia kapitalo išvežimą, nors neaplenkė ir importo. Kontrolę įvedus, iš pradžių buvo atmetama apie 13,5% prašymų užsienio valiutai išvežti. Ypač sunkiai tokie leidimai buvo išduodami norintiems siųsti valiutą į Vokietiją, Italiją, Austriją, iš dalies į Šveicariją, nes Lietuvos užsienio prekybos balansas su šiomis valstybėmis buvo neigiamas.

Valiutų kontrolės įvedimas, žinia, pagreitino kliringo sutarčių su užsienio valstybėmis pasirašymą. Jos ir buvo pirmiausia pasirašytos su Italija ir Vokietija. Tokių sutarčių pagrindu subalansuoti prekybiniai mainai padėjo išvengti kitų šalių kreditavimo. Antra vertus, tai reiškė žymų valstybės kišimosi į ekonomiką sustiprėjimą bei atsiskyrimą nuo vadinamojo aukso bloko, prie kurio anksčiau šlietasi. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos ėmė didėti, bet litas aiškiai tapo konvertuojamu tik iš dalies. Lietuvoje neišvengiamai atsirado valiutinė kontrabanda ir susiformavo juodoji valiutinė birža. Eksportininkai pradėjo klastoti prekių sąskaitas, dalį uždirbtos užsienio valiutos palikti užsienyje.

Sumažėjus eksporto galimybėms, Vyriausybė ėmėsi priemonių importui apriboti ir eksportui didinti. Kadangi už eksportuojamus žemės ūkio produktus imta gauti mažiau už savikainą, dar 1929m. Vyriausybė įvedė pirmąsias grūdų bei gyvulininkystės produktų kainų priemokas , kaip tam tikras eksporto priemokas. Šios priemokos stimuliavo ne tik eksportą, bet ir apskritai žemės ūkio produktų gamybą. 1930-1939m. šiems tikslams iš valstybės biudžeto buvo paskirta 172,7 mln Lt, arba po 17 mln Lt vidutiniškai kasmet. Už eksportuojamą sviestą buvo primokėta 76,5 mln Lt, bekoną - 44,0 mln Lt, grūdus - 43,2 mln Lt, kiaušinius - 6,9 mln Lt.

Kitas dalykas - Lietuvos eksporto priklausomybė nuo Vokietijos ir Anglijos prekybinės ir valiutinės politikos. Antai nuo 1923m. buvo pradėtas iš pradžių nedidelis, bet metai iš metų didėjantis gyvų kiaulių eksportas į Vokietiją. Tačiau 1931-1932m. dėl politinių priežasčių Lietuvos kiaulių eksportas į Vokietiją buvo labai suvaržytas. 1930m. į Vokietiją eksportuota 156 tūkst. kiaulių, 1931m. - 109 tūkst., o 1933m. - tik 21,8 tūkst. Vokietija vis mažiau pirko iš Lietuvos ne tik kiaulių, bet ir sviesto, kiaušinių bei žąsų, kol 1933-1935m. beveik visiškai nutraukė importą.

Paaštrėjus santykiams su Vokietija, Lietuvos eksportą imta vis labiau orientuoti į Angliją. Kadangi Didžioji Britanija reikalavo ne lašininių kiaulių, o bekono, kiaulininkystėje ir buvo skubiai persitvarkyta į bekono eksportą. 1932m. į Angliją jau buvo išvežtas maksimalus bekono kiekis - 25 tūkst. tonų. Tačiau po 1932m. Otavos konferencijos Anglija, spaudžiama nuo krizės nukentėjusių savo dominionų, pastarųjų naudai įvedė vadinamuosius mėsos importo kontingentus, o įvežamoms ne iš dominionų prekėms padidino importo muitus. 1934m. pasirašyta Lietuvos ir Anglijos sutartis Lietuvos bekono importo metinę kvotą sumažino iki 10 tūkst. tonų.

Tik nuo 1935m., kai iš Lietuvos gyvas kiaules ėmė pirkti TSRS ir, iš dalies, pagerėjo santykiai su Vokietija, gyvų kiaulių eksportas vėl ėmė didėti (1938m. eksportuota 153 tūkst. kiaulių). Tai iš dalies kompensavo susiaurėjusį bekono eksportą, tačiau ankstyvesnių pozicijų kiaulininkystė jau nebeatgavo.

Nusileidus Vokietijai, 1937-1939m. vėl padidėjo kiaulių ir gyvų paukščių eksportas į Vokietiją, tuo pačiu metu šiek tiek pagerėjo ir linų pluošto bei grūdų, sviesto ir kiaušinių eksporto sąlygos. Tačiau nuo 1935m. Vokietija pradėjo vadinamosios autarkinės žemės ūkio politikos kursą, nes iškėlė sau uždavinį pati apsirūpinti maisto produktais, ir nuo užsienio konkurencijos atsitvėrė aukštais protekcionistiniais muitais. Dėl to iš eksporto Lietuva gavo gerokai mažiau pajamų.

Tokio ekonominio ir politinio pobūdžio neigiamų veiksnių poveikį valdžia bandė įveikti ne vien vadinamosiomis eksporto premijomis ar ieškodama naujų rinkų. Lietuvos žemės ūkio produktų konkurencinę galią gana sėkmingai bandyta didinti gerinant eksportuojamų produktų kokybę. Beje, pastarasis klausimas susietas ir su to meto tautininkų privatinės nuosavybės samprata. Kaip konstatuota oficialiame ŽŪM leidinyje, "šiais laikais pasikeitė pažiūra ir į ūkininko gamybos ir jam tekusios žemės naudojimo laisvę. Į nuosavybę pradedama žiūrėti ne kaip į atskiro asmens teisę, bet kaip į visuomeninę prievolę. Pradedama reikalauti, kad nuosavybė būtų naudojama geriausiu būdu atskiro asmens ir viso krašto labui" (ŽŪMM, XX. P. 72).

Antai didelio kiaušinių eksporto kritimo iki 1934m. priežastis, valdžios nuomone, buvo ne tik nepalanki konjunktūra, bet ir bloga kiaušinių supirkimo ir eksporto organizacija. Mat kiaušinių eksportu vertėsi daug firmų, ir kiekviena juos supirkinėjo per savo agentus. Tai didino supirkimo išlaidas. Be to, kiaušiniai būdavo superkami pagal skaičių, mokant už juos vienodą kainą. Todėl kiaušinių tiekėjai nebuvo skatinami gerinti jų kokybę.

Vėliau kainos krito, o blogesni kiaušiniai išvis nuvertėjo. 1935m. Vyriausybė supirkinėti kiaušinius pavedė Pienocentrui. Pradėta imti tik I rūšies kiaušinius, be to, pirkti juos ne skaičiais, bet svoriu, tvirtomis kainomis. 1929m. pradėta kiaušinių eksporto kontrolė vėliau buvo labai sugriežtinta, ir kiaušinių išvežimas nuo 1936m. išaugo.

Kontrolės vaidmuo eksportuojamų produktų kokybei pagerinti itin pastebimas sviesto išvežime. Šioje šakoje tokia kontrolė pirmiausia ir pradėta vykdyti (1927m.). Tada nustatyti pagrindiniai Lietuvos eksportinio sviesto standartai, nors kontrolės taisyklės bei principai tobulinamos ir vėliau. Iki 1937m. kontrolės organai patikrino 91,8 tūkst. tonų sviesto. Iš to kiekio 90,1 tūkst. tonų pripažinta tinkamu eksportuoti. Bet svarbiausia, kad 1928m. I rūšies sviesto tebuvo 16,85%, o  1937m. - net 87,25%. II rūšies sviesto per tą laiką sumažėjo nuo 45,30% iki 11,88%, o III rūšies sviestą, kurio 1928m. būta 36,28%, nuo 1936m. išvis atsisakyta eksportuoti.

Valstybės kontrolė, be abejo, labai prisidėjo prie to, kad sviesto eksportas, išskyrus labai nežymius svyravimus krizės metais, nuolat augo. IVd. pb. Lietuva net tarptautiniu mastu buvo pradėjusi pretenduoti į rimtesnius sviesto eksportuotojus. 1938m. pasaulinis sviesto eksportas sudarė 621 tūkst. tonų, iš to skaičiaus Danijai teko 158 tūkst. tonų, Naujajai Zelandijai - 133, Australijai - 103, Nyderlandams - 51, kaimyninei Latvijai - 29,7 (4,78%), Lietuvai - 17,4 tūkst. tonų (2,80%).

Dėl to, kad Lietuvos pramonė buvo gana silpna ir faktiškai dirbo tik vidaus rinkai, ji ekonominės krizės metais nukentėjo nepalyginamai mažiau negu žemės ūkis. Iš esmės, ekonominė krizė tik pristabdė jos augimą. 1929-1933m. pramonės įmonių skaičius, nepaisant bankrotų, padidėjo. Šiek tiek išaugo ir darbininkų skaičius (cenzinėje pramonėje 1934m. liepos mėn., palyginti su 1929m. birželio mėn., apie 13,8%). Bendroji cenzinės pramonės produkcijos gamyba, atsižvelgus į kainų kritimą, taip pat išaugo (1929-1934m. - apie 58%, 1931-1934m. - apie 16,7%). Miestų bedarbių ekonominės krizės metais kiek padaugėjo, bet šis padidėjimas susijęs ne tiek su gamybos mažėjimu atskirose įmonėse ir pramonės šakose, kiek su smulkiųjų valstiečių nuskurdimu ir kaimo gyventojų migracija į miestus.

Pramonės darbininkų darbo savaitė ekonominės krizės metais faktiškai nebuvo sutrumpinta, o darbininkų ir tarnautojų dienos bei mėnesinis realusis darbo užmokestis turėjo tendenciją didėti (vidutinis mėnesinis darbininkų užmokestis 1934m. liepą, plg. su 1931m. birželio mėn., padidėjo apie 12,8%, nekvalifikuotų vyrų 8-nių valandų darbo dienos užmokestis 1934m. liepą, plg. su 1930m. birželio mėn., padidėjo apie 4,9%, kvalifikuotų - apie 11,3%).

1935-1936m. kainos vidaus rinkoje stabilizavosi ir ėmė pamažu kilti. Pagyvėjo pramonės raida. Bendroji pramonės produkcija 1935-1937m., atsižvelgus į pasikeitusias kainas, padidėjo net 41,8%.

Valiutiniais ir fiskaliniais sumetimais vyriausybė griebėsi muitų tarifų didinimo. 1931-1934m. pakelti tarifai avalynei, vilnoniams ir medvilniniams audiniams, mezginiams, popieriui. Norint paskatinti eksportuojmų prekių standartizavimą ir kokybės gerinimą muitais apdėti gaminiai, neatitikę įpakavimo taisyklių ir kokybės normų. Labai svarbus valdžios žingsnis - 1932m. įvesta importo kontrolė. Ja siekta ne tiek apriboti importą, kiek subalansuoti užsienio prekybą. Kontroliojams prekes įvežti buvo galima tik pagal licencijas. Licencijuojamų prekių sąrašas buvo nuolat plečiamas. 1932m. pb. jame 11 pavadinimų, 1936m. - 134, iš viso 216 importuojamų prekių skaičiaus. Faktiškai licencijos apėmė 85% viso prekių įvežimo.

Ūkio politikos nuostatų evoliucija

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais didžiosios valstybės griebėsi administracinių centralizuoto ūkinio reguliavimo formų. III-IVd. daugelyje šalių buvo svarstomi valstybės sistemos, visuomenės ir ūkio struktūros bei santvarkos klausimai. Ieškoma išeities iš ekonominių krizių, depresijos, siekiama mažinti klasinius ir apskritai socialinius prieštaravimus.

IVd. pasaulyje sukta ekonomikos valstybinio reguliavimo link. Liberaliosios šalys (JAV, Didžioji Britanija) linko prie anglų ekonomisto ir valstybės veikėjo J.Keynes'o reguliuojamo kapitalizmo teorijos. Pasak jos, valstybė, reguliuodama kapitalo investicijas, kreditą ir pinigų cirkuliaciją, gali įveikti ekonomines krizes, ekonomikos cikliškumą ir nedarbą. Rinkai būdinga autoreguliacija, bet turi veikti ir valstybiniai reguliavimo svertai. Keynes'o doktrina galutinai susiformavo pasauliui išeinant iš didžiosios ekonominės depresijos, ir autoriaus idėjos šią krizę kaip tik ir padėjo įveikti. Jos esmė kartais apibūdinama kaip siekis iš valstybės biudžeto kompensuoti gyventojų mokios paklausos trūkumą ir apriboti atsiradusią gaminių perprodukciją. Valstybė, prisiimdama šią funkciją, neišvengiamai stiprina centralizuotos valdžios pozicijas. Idealios "laisvosios rinkos" nebelieka, nes rinka tampa vienaip ar kitaip valstybiniu mastu reguliuojama.

Tautininkų pažiūros galutinai susiklostė pasaulinės ekonominės krizės metais, kuomet valstybė ėmėsi ypatingųjų priemonių ūkiui gelbėti. Tuomet ir įsitvirtino pažiūra, kad valstybė turi aktyviai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Tuo metu imta aktyviai propaguoti korporacijų valstybės idėją.

Krizės metais įsitikinusi, kad aktyvus reguliuojamasis valstybės vaidmuo ekonomikoje tiek ekonominiu, tiek socialiniu atžvilgiais yra naudingas, valdžia po ekonominės krizės ėmėsi energingesnės ekonominės politikos. Iki to laiko susiformavę ir patirties įgiję lietuviai verslininkai ir ekonomistai ėmė ryžtingiau reikalauti valstybės paramos konkurencinėje kovoje su kitataučiais verslininkais, antra vertus, specialistų diskusijose atsispindėjo nerimas dėl nepatenkinamo Lietuvos pramonės ir kitų ekonomikos šakų išsivystymo ir nepakankamai energingos valdžios vyrų veiklos. Daugelio nuomone, valdžia privalėjo diferencijuoti savo muitų politiką, kad Lietuvoje atsirastų stimulas pigiau ir geriau gaminti. Reikalauta įsikišti, kad būtų likviduotos per smulkios, neracionaliai besitvarkančios įmonės. Pasigirdo siūlymų, kad krašto ekonomiką, ypač pramonę, reikia nuolat tvarkyti. Pavyzdžiu keltas žemės ūkis, kuris krizės laikotarpiu pergyveno didelius sukrėtimus.

Tas pat transporto sistemoje. Iki IVd. pr., autotransporte vyravo privatus sektorius, "nereguliuojama konkurencija", bet nuo 1933m. tą reikalą tarkyti ir prižiūrėti ėmėsi Susisiekimo ministerija. Buvo įvesta leidimų, vėliau koncesijų sistema. Valstybės iždui dalyvaujant įkurta "Auto" bendrovė, kuri, kaip kad analogiškos organizacijos prekybos ir pramonės sferose, turėjo būti "pavyzdys auto susisiekimo srityje". Ir valdžios žingsnis, ir žymaus ekonomisto vertinimas tam laikui tipingas.

Tiesa, iki IV d. pabaigos, iki Antrojo pasaulinio karo valdžia daugiau pati svarstė ir kitiems leido (net skatino) tai daryti, nei ką nors praktiškai šia - valstybės reguliuojamosios funkcijos stiprinimo - linkme veikė. Konservatyvusis J.Tūbelis 1935m. tautininkų suvažiavime pakankamai aiškiai suformulavo ne tik savo, bet ir valdžios apskritai požiūrį: "Visokios dirbtinės priemonės, taisyklės, įstatymai, dekretai, kad ir labai išgarsinti kai kuriose šalyse, neturi mus perdaug vilioti, nes jų reikšmė yra labai perdėta. Ratai, kurie veža tą vežimą, labai dažnai girgžda".

Kalbant apskritai, Lietuvos ekonomistus ir valdžios vyrus mažai žavėjo grynoji ekonomikos teorija. Žinoma, nepastebėti ir nereaguoti į pasaulinio ūkio ir ekonominės minties, ypač artimesnių kaimynų, raidos tendencijas, buvo neįmanoma, dar daugiau, pražūtinga. Visas ikikarinės Lietuvos ekonominės minties plėtojimas labiausiai buvo veikiamas Vokietijos ir Austrijos ekonominių mokyklų, kiek mažiau - teorinių ieškojimų Anglijoje. Tai natūralu ne tik dėl pirmųjų artumo, bet ir dėl daugelio konkrečių Lietuvos ūkio savybių.

Nors A.Smetona ir simpatizavo B.Musolinio korporacinio ūkio doktrinai, skelbusiai valstybės interesų prioritetą, tačiau griežtai valdyti ūkio ir jo subjektų nebuvo linkęs. Jis be išlygų nenorėjo atsisakyti klasikinės ūkio vystymo sampratos, pagal kurią valstybė neturėtų kištis į jo raidą. Šiai nuostatai prieštaravo Italijos fašizmo doktrina, pagal kurią valstybei privalo paklusti visos visuomenės klasės ir sluoksniai, ir pastarųjų interesai turi būti aukojami valstybei. Bet korporacinė tvarka, kurią bandyta kopijuoti Lietuvoje ir kuri gan sėkmingai gyvavo Italijoje, reikalavo tam tikrų sąlygų: pažangesnės pramonės, gausesnės darbininkų klasės, stipresnės valdančiosios partijos.

Todėl, nors A.Smetonai ir kitiems tautininkams nebuvo svetima tautos ūkio samprata, grindžiama tuo, kad kiekviena ūkio šaka turi tarnauti ne pavienio kapitalisto, o tautos interesams, ir kad tautos ūkiui vystyti būtinas visuomenės sluoksnių solidarumas, Lietuvoje laikytasi pažiūros, kad per didelė valstybės kontrolė ūkio reikaluose nereikalinga ir net žalinga. Todėl net valstybinių įmonių vadovams Lietuvoje buvo palikta didelė veikimo laisvė. Tiek valstybinių, tiek, tuo labiau, privačių įmonių veikla buvo reguliuojama netiesiogiai - naudojant muitų ir kainų reguliavimo svertus. Kitas dalykas, kad vėliau, Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, ekonomikos centralizavimo ir autarkijos tendencijos sustiprėjo. Bet tai buvo susiję ne tiek su fašizmo ar nacizmo ideologija, kiek su realiai susiklosčiusia ekonomine ir politine situacija.

Apskritai ne vien tautininkams, bet ir kitų politinių pažiūrų Lietuvos ekonomikos vadovams ar specialistams būdingas konservatyvumas. Visiems daugiau ar mažiau buvo būdinga saugotis išleisti daugiau negu uždirbta, laikytis "stiprių pinigų" kurso, būti atsargiems naujovių atžvilgiu, žodžiu, laikytis atsargios ir apdairios politikos. Esamas galimybes stengtasi vertinti realiai, bet daugiau lietuvišku mastu (neišvengus, be abejo, tam tikro "provincialumo"), vengti bent kiek rizikingesnių, mažiau konkrečių, nors sėkmės atveju ir daugiau žadančių sumanymų.

Tačiau pažiūra, kad valdžia privalo prognozuoti ir programuoti šalies ekonominę raidą, koordinuoti valstybinių, privačių ir mišrių ūkinių organizacijų veiklą, aktyviai ją veikti, IVd. būdinga daugumai. Toks valstybės vaidmens supratimas bei jo pagrindu formuojama ir vykdoma valdžios ekonominė politika neišvengiamai keičia ir nuosavybės santykius. Valstybinės nuosavybės dalis Lietuvos nacionaliniame turte vis didėjo. Pasak A.Jablonskio, Lietuvoje iki 1940m. valstybinis ir kitas visuomeninis sektorius ekonomikoje siekė 20..30%, t.y. maždaug tiek, kiek po Antrojo pasaulinio karo daugelyje išsivysčiusių Vakarų valstybių, kai Keynes'o doktrina kone visuotinai įsigalėjo (Jablonskis A. Valstybinis ekonomikos reguliavimas // Lietuvos ūkis. 1992. Nr. 3-4. P. 32). Pasiremta, matyt, JAV leista "Lietuvių enciklopedija" (Lietuva. P. 222), tačiau joje daugiau kalbėta tik apie prekybos kooperatyvų vaidmenį). Nors, mūsų nuomone, visuomeninio sektoriaus dalis ekonomikoje buvo kiek mažesnė (apie 20%, gal iki 25%), bet tai visvien labai daug.

Lietuvos industrializavimo problema

IVd. Lietuvos industrializacijos tema daug diskutuota, nepaisant to, kad apie ją daugiau kalbėta kaip apie autarkijos problemą. Mat dar didžiosios ekonominės krizės ir depresijos laikais įvairiose Vakarų Europos šalyse išryškėjo polinkis remti savo ūkį, kad jis būtų kuo mažiau ekonomiškai priklausomas nuo užsienio. Šios tendencijos jau tuomet paveikė tarptautinį darbo pasidalijimą. Žemės ūkio produktus gaminančios ir juos eksportuojančios šalys bent iš dalies prarado tuos klientus, kurie, išplėtę agrarinį sektorių, stengėsi šiais produktais patys kuo geriau apsirūpinti (pvz., Vokietija).

Autarkinės tendencijos pasireiškė visų valstybių ekonominėje politikoje. Prohibiciniai muitai, prekių išvežimo/įvežimo kontingentų nustatymas, licencijų sistemos įvedimas ir užsienio valiutos operacijų suvaržymas reiškė, pasak V.Mačio, kad "didžiausio palankumo principas tarptautinėj prekyboj pasiliko tik popiery". Lietuva taip pat buvo priversta atsisakyti liberalios prekybos politikos ir pereiti prie importo reguliavimo. Licencijų sistema valdžiai leido "ne tik palaikyti importą pageidaujamam lygy, bet ir suteikė galimumo iškovoti naujų rinkų...".

Todėl ir Lietuvoje atsirado pasisakančių už autarkinę ūkio politikos sistemą. Tiesa, absoliučios autarkijos šalininkų Lietuvoje nebuvo. V.Pruskus rašo apie didelius ginčus tarp tarp autarkijos idėją neva itin gynusio J.Kriščiūno ir A.Tarulio, kuris įrodinėjo, kad visiška autarkija Lietuvoje neįmanoma (Pruskus, Valdas. Tautos ūkio idėjų ir vadybos raiška tarpukario metais (II) // Lietuvos ūkis. 1991. Nr. 10. P. 36). Diskutuota buvo, bet kad nei pirmasis tvirtino, jog Lietuvoje galima absoliuti autarkija, ne antrasis teigė, jog Lietuvoje visiškai nereikia siekti kuo didesnio ekonominio savarankiškumo. Visos diskusijos daugiausia sukosi apie savos pramonės plėtojimą, kitaip sakant, Lietuvos industrializavimą. Pagrįstai teigta, kad tik supramoninus kraštą bus galima pasinaudoti autarkijos teikiamais ūkiniais privalumais - minimizuotas ir racionalizuotas importas.

Lietuvos industralizavimo šalininkų argumentai tokie: 1) į pramonę investuotas kapitalas grįžta greičiau negu kad investuotas žemės ūkyje; 2) augant pramonei, kyla gyventojų perkamoji galia, todėl pagyvėja prekyba; 3) augant gyventojų pajamoms atsiranda daugiau galimybių didinti biudžetą, akumuliuoti kapitalus, daugiau rūpintis kultūros ir socialiniais bei gynybos reikalais.

Be to, kad šalį būtina industrializuoti, E.Galvanausko ir kitų kuo greitesnės industrializacijos šalininkų nuomone, reikalauja tai, kad pramonėje apskritai dirba per maža krašto gyventojų dalis, o žemės ūkis ekstensyvus ir dėl to jame per daug žmonių, kurie negali normaliai pragyventi. Todėl Lietuva susidurianti su kasmetinio 20..25 tūkst. gyventojų prieaugio problema (jie neturi darbo ir negali emigruoti), nėra kur dėti pagamintų maisto produktų pertekliaus (nors vartojimo lygis šalies viduje neaukštas) ir "kainų žirklės" žemės ūkio atžvilgiu nepalankiai prasiskėtusios. Dar daugiau, Lietuva per daug priklauso nuo pramoninių valstybių , kurios pigiai moka už Lietuvoje išaugintą žemės ūkio produkciją, ir brangiai parduoda savo pramonės gaminius.

Autarkijos principą K.Sruoga aiškino labai paprastai: "pasigaminu viską pats, jei tik galiu pigiau ar net geriau pasigaminti. <...> Šios prasmės autarkija Lietuvai yra būtina". Kadangi be importo išsiversti negalima, reikia ir eksportuoti, nors ir aišku, kad eksportas negali būti labai didelis. Eksportui didinti reikalinga; 1) ieškoti naujų rinkų, 2) gerinti produkcijos kokybę (dabar gerokai atsiliekama), 3) išplėsti vidaus rinką (ji bus pagrindinis eksportinės pramonės kontingentas), 4) sumažinti produkcijos savikainą. Išeitis "iš dabartinės ūkio krizės nėra nei autarkija, nei izoliacija, nei rezignacija, o nepailstamas bendradarbiavimas su pasauliu - racionali kova dėl eksporto". Tai kaip tik tai, kas ir buvo valdžios ekonominės politikos kryptis - "kraštą supramonininti ir atpalaiduoti nuo būtinai reikalingų prekių importo".

Kaip 1937m. pareiškė finansų ministro pareigas ėjęs J.Indrišiūnas, "Pramonės reikšmė tautos ūkiui ir visai tautai nuo kurio laiko įgauna ir pas mus vis didesnio aktualumo. Iš pat pradžių, galbūt, per maža susirūpinta savos pramonės auginimu, bet ir nebūta reikiamų sąlygų pakreipti visoms jos šakoms į planingą kelią". Dabar vyriausybė yra pasiryžusi dar labiau susirūpinti pramonės organizavimo klausimu.

Vyriausybė, - 1940m. gegužės mėn. kalbėjo ministras pirmininkas A.Merkys. - yra itin susirūpinusi savos pramonės ugdymu. "Ir pramonės ugdymo srityje vyriausybė laikosi dėsnio, kad bendrieji valstybės interesai būtų suderinti su privačia iniciatyva ir privatinių asmenų investuotais kapitalais. Steigiamas Pramonės bankas turės parūpinti mūsų pramonei prieinamų kreditų, kad ji galėtų lengviau tvarkytis ir augti".

Spartesnės industrializacijos priešininkai šiems samprotavimams priešpastatydavo daugiausia tai, kad prioritetinis Lietuvos pramonės ugdymas anksčiau būdavo susijęs su tuo, kad produkcijos, kuri anksčiau būdavo importuojama, kainos išaugdavo, o jos kokybė pablogėdavo. Šiaip jau valdžia, kaip ir pats prezidentas A.Smetona bei dauguma specialistų, mėgino eiti "vidurio" keliu, nors tautos savirūpos koncepcijai iš esmės pritarė.

Žymaus to meto ekonomisto A.Tarulio nuomone, autarkinė politika Lietuvai yra jos industrializacija. Šioje sferoje Lietuvoje padaryta didelė pažanga, ypač tekstilės, drabužių, avalynės, popieriaus, cukraus pramonės šakose, kurios dirba vidaus rinkai, ir pieno perdirbimo bei mėsos pramonėje, kurios dirba pirmiausia eksportui. Dėl to padidėjo pramonės darbininkų skaičius, jų koncentracija ir pasikeitė Lietuvos eksporto bei importo struktūra. Antra vertus, industrializacijos stabdis buvo gyventojų perkamosios galios sumažėjimas IVd. pirmojoje pusėje, dalies užsienio rinkų netekimas ir užsienyje kritusios eksportuojamų žemės ūkio produktų kainos. Tolesnio industrializacijos proceso pagrindas turėtų būti racionalus vidaus paklausos tenkinimas ir eksportinės žemės ūkio gamybos didinimas. Per daug vilčių į pusfabrikačių eksportą neverta dėti. Ateityje industrializacija turi vykti "nebe gaivališkai, o planingai, kreipiant dėmesį į apsirūpinimą varomąja jėga, žaliava bei specialistais ir įnešant korektyvų į ūkio politiką; <...> varant autarkinę industrializavimosi politiką, negalima jai paaukoti nei išvežimo, nei įvežimo, o reikia stengtis plėsti viena ir antra, tinkamai reguliuojant".

Valdžia suprato, kad Lietuva negali izoliuotis nuo pasaulinės rinkos ir kad neracionalu dirbtinai mažinti Lietuvos tarptautinius prekybinius ryšius, bet niekas neabejojo ir dėl to, kad priklausomybę nuo užsienio verta mažinti. Todėl IVd. dėta daug pastangų ugdyti ne tik eksportinę maisto, bet ir kai kurias lengvosios bei kitas pramonės šakas, turėjusias tenkinti vidaus poreikius. Jos buvo skatinamos ne tik muitais, bet ir kreditais, tiesioginėmis valstybinio kapitalo investicijomis.

Finansų ministras J.Indrišiūnas IVd. pabaigoje kėlė klausimą energingiau reguliuoti Lietuvos pramonės ugdymo reikalus ir tam reikalui kurti specialią įstaigą, kuri tvarkytų pramonės reikalus. Pramoninkai, pasak jo, turėtų savo veiklą koordinuoti su vyriausybės planais, nors tai ir nereiškia, kad privati nuosavybė ir privati iniciatyva nustoja buvusi svarbiausiu ekonominės veiklos principu. Ne be J.Indrišiūno įtakos (nors ne vien jo) buvo pradėtas svarstyti Pramonės ir prekybos ministerijos steigimo projektas, imtasi rengti pramonės įstatymą.

Bendrieji ūkio raidos IV dešimtmetį rezultatai

Energingos ir pakankamai racionalios valstybės ekonominės politikos rezultatai ganėtinai geri. 1924-1939m. valstybės biudžeto pajamos išaugo per 2 kartus. Biudžeto augimas daugmaž sutapo su materialinės gamybos šakų augimu. VIIId. ekonomistų ir istorikų apskaičiavimais (faktiškai dauguma atlikta tarpukario laikotarpiu), Lietuvos nacionalinės pajamos einamųjų metų kainomis 1924m. buvo lygios 1266,9 mln Lt, 1938m. - 1165,9 mln Lt, 1939m. - 1259,1 mln Lt. Žemės ūkis 1924m. davė 782,5 mln Lt nacionalinių pajamų, 1938m. - 539,3 mln Lt, 1939m. - 577,9 mln Lt. Skaičiuojant sugretinamosiomis 1939m. kainomis, Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis: 1924m. - 631,8 mln Lt, 1938m. - 1222,6 mln Lt, o žemės ūkis davė pajamų: 1924m. - 353,2 mln Lt, 1938m. - 555,4 mln Lt.

Taigi Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis 1924-1938m. išaugo 1,94 karto, o vidutinis metinis prieaugis tuo laikotarpiu lygus 4,8%. Grynoji žemės ūkio produkcija per tą laiką išaugo kiek mažiau - 1,57 karto, ir vidutinis metinis prieaugis taip pat kiek mažesnis - 3,3%. Žemės ūkio produkcijos lyginamasis svoris nacionalinėse pajamose, skaičiuojant sugretinamosiomis 1939m. kainomis, nuo 55,90% 1924m. sumažėjo iki 45,43% 1938m. Bendroji žemės ūkio gamyba 1924-1939m. išaugo apie 1,36 karto (metinio prieaugio vidurkis - 2,1%..2,2%), bendroji pramonės produkcija - 2,6 karto (metinio prieaugio vidurkis - 7%..7,6%). Galima daryti prielaidą, kad apskritai 1919-1939m., t.y. per 20 nepriklausomo gyvenimo metų, pramonės gamyba augo vidutiniškai po 6%..7%, žemės ūkio produkcija - 3,5%..4%, nacionalinės pajamos - 4,7%..4,9%.

Nepaisant konjunktūros svyravimų ir kai kurių kitų nepalankių aplinkybių, žemės ūkis Lietuvos Respublikos laikais padarė didelę pažangą. Nors ryškiausi poslinkiai įvyko gyvulininkystėje, bet ir laukininkystėje vietoje nestovėta. Svarbiausių grūdinių kultūrų - rugių, kviečių, miežių ir avižų - pasėlių plotai nuo 1,2 mln ha 1924-1928m. išaugo iki 1,38 mln ha 1934-1938m. (15%) [Lentelė: Svarbiausiųjų žemės ūkio kultūrų pasėlių plotai Lietuvoje 1924-1928 ir 1934-1938 metais], o derlius nuo 1,17 mln tonų iki 1,61 mln tonų (38%). [Lentelė: Svarbiausiųjų žemės ūkio kultūrų vidutinis metinis derlius 1924-28 ir 1934-38 metais]. Bendras grūdinių kultūrų derlingumas nuo 9,77 cnt iš ha 1924-1928m. laikotarpiu pakilo iki 11,7 cnt 1934-1938m. (20%). [Lentelė: Svarbiausiųjų žemės ūkio kultūrų derlingumas 1924-28 ir 1934-38 metais].

Kviečių plotai 1934-1938m., palyginti su 1924-1928m. laikotarpiu, padidėjo net 81%, o jų derlius - net 87% (nuo 133,3 iki 249,7 tūkst. tonų). Tiesa, kviečių derlingumas tepadidėjo 3,6% (nuo 11,6 iki 12 cnt iš hektaro). O rugių pasėlių plotai iš esmės paliko tokie patys (išaugo 1,4%), tačiau, padidėjus derlingumui vos ne 22% (nuo 9,95 iki 12,1 cnt iš hektaro), bendrasis rugių derlius nuo 497 tūkst. tonų išaugo iki 613,5 tūkst. tonų, arba 23%.

Labai išaugo taip pat miežių plotai (nuo 174 tūkst. ha 1924-1928m. iki 210,9 tūkst. ha 1934-1938m., taigi 21%) ir pastebimai pakilo jų derlingumas (nuo 10,2 iki 12,2 cnt iš ha, arba 20%), todėl bendrasis derlius padidėjo daugiau kaip 45% (nuo 176,9 iki 257,3 tūkst. tonų). Tačiau antroji pagal gamybos apimtį (po rugių) javų kultūra ir toliau paliko avižos. Kartu su mišiniu, vidutinis metinis avižų derlius 1924-1928m. sudarė 363,9 tūkst. tonų, o 1934-1938m. - 493,9 tūkst. tonų (išaugo beveik 36%). Avižų ir mišinio derlingumas per tą laiką padidėjo net 22,3% (nuo 8,9 cnt iki 10,9 cnt iš ha), o  pasėlių plotai - tik 11% (nuo 410,2 iki 455,4 tūkst. ha).

Norint reikiamai įvertinti paskutiniojo penkmečio rodiklius, reikia turėti galvoje, kad 1936m. buvo didelio nederliaus metai, kada vasaros audrų ir ledų krušos nuostoliai kai kurias apylinkes taip sužalojo, jog daliai ūkininkų net reikėjo padėti sėkla ir pinigais. "Lietūkiui" tuomet valdžios buvo pavesta itin nukentėjusiems duoti pašalpas pinigais ir žiemkenčių (kviečių ir rugių) sėkla, be to, pigiau parduoti miežių ir avižų. Tam reikalui sunaudota 175,8 tūkst. Lt valstybės pinigų.

Nepriklausomybės laikais labai padidėjo tiek šakniavaisių plotai, tiek ir jų derliai. Bulvių, kurios vartojamos tiek maistui, tiek pašarui, plotai nuo 117,2 tūkst. ha 1924-1928m. išaugo iki 181,3 tūkst. ha 1934-1938m. (55%), derlius - nuo 1119 iki 2191 tūkst. tonų (96%), derlingumas - nuo 95,5 iki 120,9 cnt iš ha (beveik 27%).

Pašarinių runkelių plotai per tą laiką išaugo 2,1 karto (nuo 25,2 iki 52,9 tūkst. ha), jų derlingumas - 78% (nuo 121 iki 215,5 cnt), bendrasis derlius - net 3,7 karto (nuo 305 iki 1140 tūkst. tonų). Laikotarpio pradžioje pašarinių runkelių derlius sudarė tik 27% bulvių derliaus apimties, 1934-1938m. - jau 52%.

IV dešimtmetyje, įsisteigus Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikams, pradėta auginti kiek daugiau cukrinių runkelių. 1931m. jų plotas buvo lygus 2,9 tūkst. ha, 1936-1938m. - 8,2 tūkst. ha, derlingumas atitinkamai 155 ir 198 cnt, bendrasis derlius - 45 ir 192,8 tūkst. tonų, cukringumas - 16,91% ir 18,06%.

Linų ūkiu nepriklausomoje Lietuvoje apskritai mažai tesirūpinta, nors pirmaisiais jos egzistavimo metais linų pluošto ir sėmenų eksportas buvo gana gyvas, nes šių produktų kainos buvo gana aukštos. Pluošto ir sėmenų kainoms 1930-1931m. kritus, linais užsėti plotai labai sumažėjo. 1934m. pb. buvo išleistas linų ir pakulų kontrolės įstatymas, kuris nustatė išvežamo pluošto ir pakulų rūšis ir įvedė privalomą išvežamo pluošto kontrolę. Lietuvos linų konkurenciniam pajėgumui išaugus, valstiečiai vėl pradėjo domėtis šia ūkio šaka ir didinti linų pasėlių plotus.

Vidutinis metinis linų pasėlių plotas 1924-1928m. laikotarpiu buvo lygus 78,5 tūkst. ha, 1934-1938m. - 78,1 tūkst. ha, sėmenų gauta atitinkamai 34,9 ir 33,1 tūkst. tonų, pluošto - 35,3 ir 28,1 tūkst. tonų. Taigi iš hektaro 1924-1928m. gauta 4,45 cnt sėmenų ir 4,5 cnt pluošto, 1934-1938m. - 4,24 cnt sėmenų ir 3,59 cnt pluošto. O 1931-1933m. laikotarpiu linų pasėlių plotas buvo sumažėjęs iki 51,8 tūkst. ha, iš kurio gauta tik 21,0 tūkst. tonų sėmenų ir 18,1 tūkst. tonų pluošto (iš hektaro po 4,06 cnt sėmenų ir 3,49 cnt pluošto).

Lietuvos Respublikoje bandyta plėtoti sodininkystę, tačiau šiai ūkio šakai didelį smūgį sudavė nepaprastai šalta 1928-1929m. žiema, kuri iššaldė didelę veislinių medžių dalį. Per 1929-1937m. laikotarpį sodų ūkį sugebėta ne tik atkurti, bet net ir kiek išplėsti. Nepaisant to, Lietuva nebuvo pakankamai apsirūpinusi sodų vaisiais. IV dešimtmetyje specialistų tikėtasi, kad naujai pasodinti veisliniai medžiai užaugs, duos daugiau vaisių ir ateityje sodų ir uogų derliaus Lietuvai pakaks.

Žemės ūkio pagrindas visur ir visuomet yra žemė. Lietuvoje ariamos žemės ir apsėti plotai nuolat didėjo, dirvonai ir pūdymas nyko, nors apskritai žemės naudojimo struktūra priklausė ir nuo regioninių skirtumų. Visoje Lietuvoje 1930m. ariama žemė ir daržai užėmė 58,01% ūkių žemės ploto, žymiai daugiau negu Latvijoje (1935m. - 47,05%) ir Estijoje (1939m. - 35,15%).

1938m. Lietuvoje būta 1192,8 tūkst. galvijų (1934-1938m. - 1152 tūkst.). Melžiamų karvių 1928m. būta 689,5 tūkst., 1932m. - 795,7 tūkst., 1938m. - 778,8 tūkst., 1934-1938m. - 763 tūkst. 1928m. karvės galvijų bandoje sudarė 61%, 1934-1938m. - 62%, 1939m. - 66%.

Kiek padidėjo gamybos produkcija, pasakyti sunku, nes gyvulininkystės gamybos statistika nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo vedama. Centriniam statistikos biurui trūko lėšų ir žmonių. Žinant, kaip sparčiai ir nuosekliai augo sviesto eksportas, galima kalbėti ir apie bendrą pienininkystės produkcijos didėjimą. Tuo labiau, kad į pienines pristatomo pieno kiekiai yra žinomi ir taip pat nuolat augo. 1925m. į kooperatines pienines pristatyta 9,5 tūkst. tonų pieno, 1930m. - 155,9 tūkst. tonų, 1938m. - 484,2 tūkst. tonų.

Manoma, kad 1938-1939m. į pienines pristatyta tik 39% primelžto pieno kiekio, todėl, kai kuriais apskaičiavimais, IVd. pabaigoje metinė pieno produkcija galėjo sudaryti apie 1,2 mln tonų. Beveik 60% pieno ūkininkai sunaudodavo maistui, naminio sviesto, sūrio ir varškės gamybai. Visoje eksportuojamoje galvijininkystės produkcijoje sviestas sudarė apie 3/4, visa kita - gyvi gyvuliai, mėsa, sūris, žalios veršiukų odos ir apdirbtos galvijų odos.

Valdžios protekcionistinė politika paskatino ūkininkus nemesti kiaulių auginimo, ir kiaulių bei kiaulienos eksportas, nepaisydamas 1932-1934m. politinio pobūdžio sunkumų, stabilizavosi. Tiesa, kiaulių ir kiaulienos eksporto duomenys nerodo tokio nuolatinio augimo, kas taip būdinga Lietuvos pienininkystei. Bet ir kiaulių ūkyje, pagerinus kiaulių veislę, išmokius ūkininkus jas racionaliai šerti, kad kiaulės greitai augtų ir duotų aukštos rūšies bekoną, pastačius kelias modernias skerdyklas, įvedus eksportuojamo bekono kontrolę, kiaulių ūkio produktų, pirmiausia bekono, eksporto potencinės galimybės augo. A/B "Maistas" 1930m. supirko 154,5 tūkst. kiaulių, 1934m. - 382,3 tūkst., 1937m. - 460,5 tūkst.

Tarpukario metais gyvulių sudėtis vis labiau priklausė nuo rinkos paklausos, o ne nuo anksčiau susiklosčiusių tradicijų. Kiaulių skaičius apskritai turėjo tendenciją mažėti. 1923m. kiaulių buvo 1,7 mln, 1930m. pb. ir 1934-1938m. - apie 1,2 mln Pasikeitė kiaulių ūkio kryptis. Anksčiau kiaulės Lietuvoje augintos daugiausia savo reikalams ir buvo lašininio tipo. Nepriklausomoje Lietuvoje padidėjo eksporto galimybės, kiaules pradėta auginti bekonui, kurio jau 1932m. eksportuota 25 tūkst. tonų. Vidaus rinkoje kiaulienos taip pat buvo suvartojami gan žymūs kiekiai.

Laikoma, kad 1933-1936m. 30% kiaulienos produktų ėjo eksportui, 63% - kaimiečių ir 7% - miestiečių maistui. Kadangi 1938m. buvo eksportuota 153 tūkst. kiaulių ir 14 tūkst. tonų kiaulienos, bekono, kumpių ir kiaulienos taukų, išeitų, kad tų metų bendroji kiaulienos produkcija Lietuvos žemės ūkyje galėjo siekti apie 100 tūkst. tonų. Kai kuriais apskaičiavimais, 1938m. Lietuvoje iš viso buvo pagaminta apie 184 tūkst. tonų mėsos.

Kiaušinių ūkis buvo išaugęs dar carizmo laikais. Kai tik Lietuvos žemės ūkis ėmė atsigauti nuo karo sugriovimų, tuoj pradėta eksportuoti nemaži kiaušinių kiekiai, 1923m. davę net dešimtadalį viso eksporto pajamų. Vėliau, ekonominės krizės metais, kritus kiaušinių kainoms ir esant nesutvarkytam kiaušinių eksportui, kiaušinių eksportas buvo sumažėjęs 5 kartus. Apskritai Lietuva iš kiaušinių eksporto gaudavo maždaug tiek pat pajamų, kiek ir iš arklių (1934-1938m. atitinkamai po 4,7 ir 4,5 mln Lt kasmet), kas akivaizdžiai liudija apie paukštininkystės svarbą. Laikoma, kad 1938m. Lietuvoje iš viso buvo surinkta 272 mln kiaušinių.

1924-1938m. iš Lietuvos buvo eksportuota beveik 1,2 mln kiaulių ir paršelių (beveik po 79 tūkst. kasmet), 167,2 tūkst. tonų kiaulienos, bekono, kiaulienos taukų ir kumpių (daugiau kaip po 11 tūkst. tonų kasmet), 116,5 tūkst. tonų sviesto (po 7,8 tūkst. tonų kasmet), 252,8 tūkst. arklių (po 16,9 tūkst. vid. per metus), 46,2 tūkst. tonų kiaušinių (beveik po 3,1 tūkst. tonų kasmet) ir 526 tūkst. tonų grūdų bei miltų (po 35 tūkst. tonų vid. per metus).

Bendra penkiolikos metų Lietuvos eksporto pajamų suma - 3,5 mlrd litų. Iš tos sumos 598 mln Lt (17,15%) buvo gauti iš kiaulių ir kiaulienos produktų eksporto (7,86% už bekoną, 6 ,46% už gyvas kiaules, 2,82% už kitus produktus), 460,5 mln Lt (13,21%) davė sviesto, sūrio, pieno ir grietinės eksportas (už sviestą gauta 412 mln Lt, arba 11,82% viso eksporto pajamų), 591 mln Lt (16,95%) davė linų sėmenų ir pluošto eksportas. Šios trys pagrindinės Lietuvos eksporto šakos - kiaulininkystė, pienininkystė ir linininkystė - iš viso davė 1,65 mlrd Lt, arba 47,31% eksporto pajamų. Už užsienyje parduotus kiaušinius gauta 140,5 mln Lt (4 ,03%), arklius - 114 mln Lt (3,27%), grūdus ir miltus - 90,3 mln Lt (2,59%).

Tačiau 1924-1938m. labai keitėsi kainos, tad bendri duomenys nėra tikslūs, nes faktinis lito "svoris", kalbant apie jam uždirbti reikalingos produkcijos kiekį, atskirais laikotarpiais buvo labai nevienodas. Analizuojant eksporto, pirmiausia, žemės ūkio produktų eksporto apimtis ir struktūrą, pastebimai išsiskiria trys laikotarpiai.

1924-1929m. daugiausia pajamų - net 401,7 mln Lt, arba 25,18% - gauta už eksportuotus linus (visos Lietuvos eksporto pajamos tuo laikotarpiu - 1,6 mlrd Lt). Kiaulių ir pieno ūkis, taip pat eksportuoti kiaušiniai ir arkliai tuomet davė tik 25% eksporto pajamų. Kasmet būdavo išvežama vidutiniškai po 67,7 tūkst. kiaulių (16,7 mln Lt), 87 tonas bekono (358 tūkst. Lt), 1,2 tūkst. tonų kitų kiaulienos produktų (4,2 mln Lt), 2 tūkst. tonų sviesto (14,9 mln Lt), 20,7 tūkst. arklių (11,3 mln Lt), 3,4 tūkst. tonų kiaušinių (14,4 mln Lt), 7,3 tūkst. tonų miltų ir grūdų (3,25 mln Lt). Linai per metus duodavo net 67 mln Lt eksporto pajamų.

1930-1934m. eksporto pajamų struktūra radikaliai pasikeitė. Viso eksporto vertė tuomet sudarė 1,1 mlrd Lt. Už kiaulininkystės produktus gauta net 301,2 mln Lt (27,21%), pieno ūkis davė dar 190,7 mln Lt (17,22%). Pridėjus pajamas, gautas už kiaušinius (33,2 mln Lt, arba 3%) ir arklius (26,9 mln Lt, arba 2,43%), visos šios gyvulininkystės šakos davė 49,86% Lietuvos eksporto pajamų. Iš linininkystės tegauta vos 81,8 mln Lt, arba 7,39% eksporto vertės. Kasmet būdavo išvežama po 73,2 tūkst. kiaulių (13,8 mln Lt), 16,3 tūkst. tonų bekono (37 mln Lt), 4,2 tūkst. tonų kitų kiaulienos produktų (9,5 mln Lt), 9 tūkst. tonų sviesto (34,7 mln Lt), 14,7 tūkst. arklių (5,4 mln Lt), 2,3 tūkst. tonų kiaušinių (6,6 mln Lt) ir 15,6 tūkst. tonų miltų bei grūdų (3,8 mln Lt). Vidutinė metinė linų eksporto vertė sumažėjo nuo 67 mln Lt iki 16,4 mln Lt.

1935-1938m. šiek tiek atsigavo linininkystė, davusi 107,5 mln Lt, arba 13,71% eksporto pajamų (784,3 mln Lt), tačiau svarbiausios eksporto šakos ir toliau liko kiaulių bei pieno ūkis, nors kiaulininkystės svarba santykinai sumažėjo. Kiaulininkystė davė 169,5 mln Lt, arba 21,61% eksporto, ir šiuo aspektu ją beveik pasivijo pienininkystė. Už užsienyje parduotą sviestą, sūrį, pieną ir grietinę tuomet gauta 153,2 mln Lt, arba 19,05% eksporto pajamų. 1935-1936 ir 1938m. eksportavus gana žymius grūdų kiekius, 1935-1938m. už miltus ir grūdus gauta 51,7 mln Lt, arba 6,59% eksporto pajamų, t.y. pirmą kartą daugiau negu už kiaušinius (2,64%) ir arklius (2,42%).

Pastaruoju laikotarpiu vidutiniškai per metus iš Lietuvos būdavo eksportuojama po 128 tūkst. kiaulių (14,1 mln Lt), 9,6 tūkst. tonų bekono (21,8 mln Lt), 4,6 tūkst. tonų kitų kiaulienos produktų (6,5 mln Lt), 14,8 tūkst. tonų sviesto (37,4 mln Lt), 13,8 tūkst. arklių (4,8 mln Lt), 3,6 tūkst. tonų kiaušinių (5,2 mln Lt) ir 127 tūkst. tonų miltų bei grūdų (12,9 mln Lt). Už linus kasmet būdavo gaunama po 26,9 mln Lt.

1930-1934m., plg. su 1924-1929m. laikotarpiu, fizine išraiška arklių metinis eksportas sumažėjo 29%, kiaušinių - 34%, tačiau gyvų kiaulių buvo išvežama 8% daugiau, miltų ir grūdų eksportas išaugo 2,1 karto, sviesto - 4,5 karto, kiaulienos mėsos, bekono, rūkytų kumpių ir taukų - 16,4 karto. 1935-1938m., palyginti su 1930-1934m. laikotarpiu, arklių išvežimas sumažėjo 5,6%, kiaulienos, bekono, rūkytų kumpių, ir taukų - 30,5% (bekono - 41%), tačiau kiaušinių išvežta 58%, sviesto - 64%, gyvų kiaulių - 75% daugiau. Grūdų ir miltų išvežimas padidėjo 8,2 karto.

Skaičiai liudija, kad Lietuvos žemės ūkis nepriklausomybės metais padarė didelę pažangą, ir jo produkcijos augimo tempai buvo nemaži. Tai, kad kitos liaudies ūkio šakos augo sparčiau, natūralu. Visuomenėje vyko dėsningas modernizacijos procesas, o pastarasis neįmanomas be industrializacijos tendencijų.

Nesunkiai išgyvenusi ekonominę krizę sparčiai vystėsi pramonė. Greičiausiai augo mėsos, pieno, cukraus, duonos, žuvies, aliejaus ir kitos šakos, perdirbančios žemės ūkio produktus, taip pat tos šakos, kurios gamino plataus vartojimo prekes - audinius, avalynę, smulkius buitinius reikmenis. Augo ne tik įmonių ir jų personalo skaičius, bet ir apsirūpinimas mechaniniais pajėgumais ir elektros energija. 1931-1939m. machaninių variklių ir mašinų galingumas pramonėje išaugo beveik 2 kartus, elektos motorų - beveik 3 kartus. Tiesa pastarųjų bendroji galia liko labai nedidelė, 1938m. sudarė tik 38,4% bendro visų variklių galingumo. Elektros energijos pramonėje vartota nedaug, nes pastaroji brangiai kainavo.

1928-1939m. žemės ir akmens pramonėje darbininkų skaičius išaugo 2,3 karto (nuo 1391 iki 3212), metalo ir mašinų gamybos pramonėje - 1,5 karto (1930 ir 2981), chemijos - 1,9 karto (888 ir 1695), odų ir kailių pramonėje - 1,4 karto (639 ir 865), tekstilės pramonėje - 3 kartus (1562 ir 4611), maisto produktų pramonėje - 1,5 karto (3837 ir 5925), drabužių ir avalynės pramonėje - 1,7 karto (1653 ir 2841); iš viso 1,5 karto (18970 ir 28538).

Lietuvos ūkis Rytų Pabaltijo fone

Nepaisant didelių pastangų ir atkaklaus bei pakankamai vaisingo darbo, šio amžiaus IVd. Lietuva tebeliko labiausiai atsilikusi Rytų Pabaltijo valstybė. Nacionalinės pajamos vid. vienam gyventojui Lietuvoje 1924-1934m. sudarė 61% analogiško Estijos rodiklio, 60% - Latvijos ir 54% - Suomijos.

Pastaba: Nacionalinės pajamos  - 1924-1934m. vidurkis, kiti rodikliai - 1934-1938m. vidurkis. Sudaryta remiantis:   Eesti arvudes: 1920-1935. Tallinn, 1937; Eesti statistika. 1940. Nr. 3(220); Eesti põllumajandus statistiline aastaraamat 1938, XVII. Tallinn, 1939; Statistikas tabulas. Rīga, 1940; Ceturtā tautas skaitīšana Latvijā 1935. gadā. IV sēj. Rīga, 1937; III põllumajandusloendus 1939. a. Vihk I: Talundite arv, rahvastik, maapidamine, maakasustus, põlluviljade kasvupindalad, viljapuud, marjapõõsad, köögiviljad ja loomad. Tallinn, 1940; Lacina, Vlastislav. K dynamice hospodarského vyvoje v predmichovske ČSR // Sbornik historickż 23. Praha, 1976. S. 119-166;Latvijas lauksaimniecība 1939. gadā. Rīga, 1940; Latvijas statistikas gada grāmata: 1935. Rīga, 1936; Latvijas statistikas gada grāmata: 1937./1938. Rīga, 1939; LSM. T. 11: 1938m. K., 1939; T. 12: 1939m. V., 1940; Statistisches Jahrbuch für das Deutsche Reich. 1938. Berlin, 1938; Suomen tilastollinen vuosikirja: Uusi sarja - LXVIII - Vuonna 1972. Helsinki, 1973; Vabar M. Soome majandus: tootise profül ja paiknemine pärast teist mailmasõda. Tallinn, 1964.

Itin atsilikta ne žemės ūkio šakose. Pramonės potencialas Lietuvoje buvo mažiausias ne tik skaičiuojant proporcingai gyventojų skaičiui, bet ir absoliučiais dydžiais [Lentelės: Pramonės įmonių skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1939 m. pramonės šakomis; Pramonės darbininkų skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1939 m. pramonės šakomis; Pramonės (įmonės su 5 ir daugiau darbininkų) darbuotojų skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1936 m. pramonės šakomis; Pramonės bendroji produkcija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1935-1939 m. pramonės šakomis].

Sudaryta remiantis: LSM. T. 12: 1939m. V., 1940. P. 163-166, 172-185; Latvijas statistikas gada grāmata: 1937/38. - Rīga, 1938. 163.-160. lpp.; Eesti statistika. 1939. Nr. 3(208)-12(217). Lk. 171, 226, 278, 437-438, 498 -499, 551, 593, 655; 1940. Nr. 1(218)-2(219). Lk. 55, 103; Tööstus. Tallinn, 1939. (I majandusloendus Eestis: 1937. a. majandusloenduse andmed. Vihk 1). Lk. 24-26. Lietuvoje: darbininkų skaičiaus 1935.07.01 ir 1936.01.01 vidurkis plius tarnautojų skaičius 1936m. sausio mėn.; Latvijoje: pramonės surašymo duomenimis; Estijoje: pramonės surašymo duomenimis (vidutinis metinis darbuotojų skaičius).

Skaičiuojant vid. vienam gyventojui, 1939m. tekstilės, chemijos, metalo apdirbimo ir mašinų gamybos produkcijos vertė Lietuvoje - 5,8 JAV dolerio, Latvijoje - 22,8 dol., Suomijoje - 42,8 dol., Estijoje (1938m.) - 22,3 dol.

Kita vertus, amžiaus pradžioje susiklostęs skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos pramonės rodiklių nepriklausomybės metais sumažėjo. Dar daugiau, pramonės bendrosios produkcijos struktūra visose trijose valstybėse tapo labai panaši.

Diagramos sudarytos remiantis:  LSM. T. 12: 1939m. V., 1940. P. 163-166, 172-185; Latvijas statistikas gada grāmata: 1937/38. - Rīga, 1938. 163.-169. lpp.; Eesti statistika. 1939. Nr. 3(208)-12(217). Lk. 171, 226, 278, 437-438, 498-499, 551, 593, 655; 1940. Nr. 1(218)-2(219). Lk. 55, 103; Tööstus. Tallinn, 1939. (I majandusloendus Eestis: 1937. a. majandusloenduse andmed. Vihk 1). Lk. 24-26, 31-33.

Žemės ūkyje skirtumas tarp Rytų Pabaltijo valstybių IVd. buvo mažesnis. Dar daugiau, objektyviai Lietuvos agrarinis potencialas, jei turėsime galvoje tik dirbamos žemės plotą ir jos kokybę, buvo didžiausias.

1934-1938m. vid. vienam gyventojui Lietuvoje buvo išauginta 597 kg rugių, kviečių, miežių bei avižų ir 868 kg bulvių. Latvijoje - atitinkamai 580 ir 820 kg, Estijoje - 447 ir 849 kg, Suomijoje - 396 ir 354 kg. Tačiau Lietuvoje vienam gyventojui tuo metu teko 1,07 ha ariamos žemės ir daržų, Latvijoje - 1,08 ha, Estijoje - 0,96 ha, o Suomijoje - tik 0,71 ha. Pagrindinių grūdinių kultūrų derlingumas minėtu laikotarpiu Lietuvoje buvo 11,7 cnt iš hektaro, Latvijoje - 12,3 cnt, Suomijoje - 15,6 cnt ir tik Estijoje - 11,2 cnt Iš hektaro Lietuvoje gauta 120,8 cnt bulvių, Estijoje - 128,4 cnt, Latvijoje - 130,8 cnt, Suomijoje - 147,7 cnt.

 

 

 

Gyvulininkystės produktų gamybos rodiklius palyginti sunkiau, nes Lietuvoje tokių duomenų nerinkta. Skaičiuojama, kad 1934-1938m. Lietuvoje vid. vienam gyventojui buvo primelžta apie 506 kg pieno, Suomijoje - 715 kg, Estijoje - 782 kg, Latvijoje - 839 kg. 100-ui gyventojų Lietuvoje tuo metu teko 46 galvijai ir 30 melžiamų karvių, Suomijoje - atitinkamai 52 ir 37, Estijoje - 61 ir 37, Latvijoje - 62 ir 44. Tam pačiam gyventojų skaičiui Lietuvoje teko 50 avių ir ėriukų, Estijoje - 62, Latvijoje - 67, Suomijoje - 28. Kiaulių Lietuvoje laikyta daugiausia. 100-ui gyventojų Lietuvoje teko 48 kiaulės, Latvijoje - 38, Estijoje - 28, Suomijoje - 14.

Tačiau žemės ūkio produktų kiekis ir gyvulių skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui, mažai ką sako apie gamybos intensyvumą. Skaičiuojant 100-ui ha ariamos žemės, Lietuvoje 1934-1938m. laikyta 43 galvijai, iš jų 28 melžiamos karvės, Latvijoje - atitinkamai 58 ir 40, Estijoje - 64 ir 39, Suomijoje - 73 ir 52. Tam pačiam ariamos žemės ploto vienetui Lietuvoje buvo pagaminta 47 tonos pieno, Latvijoje - 78, Estijoje - 82, Suomijoje - 101. Avių 100-ha ariamos žemės Lietuvoje laikyta 47, kiaulių - 45. Latvijoje atitinkamai 62 ir 35, Estijoje - 65 ir 29, Suomijoje - 40 ir 20.

Materialinė Lietuvos žemės ūkio bazė nepriklausomybės laikais paliko gana silpna. 1930m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 3986 lokomobiliai, traktoriai, vidaus degimo ir elektros varikliai, kurių galingumas - 32126 kW. 100-ui ha ariamos žemės Lietuvoje teko 1,28 kW vidaus degimo ir elektros variklių galingumo, Latvijoje 2,26 kW, Estijoje - 2,71 kW. Tiesa, pačių mašinų niekur nebuvo daug. 1000-čiui ūkių 1930m. Lietuvoje teko 14 variklių, Latvijoje 1935m. - 23, Estijoje 1939m. - 28.

Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje buvo žemesnis negu pas artimiausius kaimynus. Vid. 1-am žemės ūkio gamyboje užimtam asmeniui 1930m. Lietuvoje teko 3,81 ha žemės ūkio naudmenų ir 2,53 ha arimų bei daržų, 0,46 darbinio arklio, 0,65 melžiamos karvės, 1,2 kiaulės, 11,14 cnt javų ir 17,35 cnt bulvių derliaus, 32,4 W mechaninių ir elektros variklių galingumo. Latvijoje 1935m. - 4,91 ha ž.ū. naudmenų ir 2,74 ha ariamos žemės, 0,43 darbinio arklio, 1,12 melžiamos karvės, 1,01 kiaulės, 12,09 cnt javų ir 18,42 bulvių derliaus, 61,9 W variklių galingumo. Estijoje 1939m. - 6,74 ha ž.ū. naudmenų ir 2,76 ha ariamos žemės, 0,53 darbinio arklio, 1,17 melžiamos karvės, 1,04 kiaulės, 11,26 cnt javų ir 28,38 cnt bulvių derliaus, 74,9 W variklių galingumo.

 

[Pradžia] [Žemės reforma] [1919-1940] [1939-1940] [Statistika] [Nuorodos]

© Gediminas Vaskela. Tinklapis atnaujintas 2009 m. kovo 24 d.