| Bendrosios pastabos ir šaltinių apžvalga Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d. 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi su Rusija Lietuvos valstybei turėjo atitekti buvusios Rusijos imperijos teritorija, kurios plotas
– apie 80 tūkst. km2. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijos generolo L.Želigovskio inscenizuotu sukilimu nuo Lietuvos atplėšta Rytų Lietuva, dažnai vadinta Vilniaus kraštu. 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos konvencija su Britanijos imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija iš buvusių Vokietijos valdžioje etnografiniu atžvilgiu lietuviškų žemių Lietuvos valstybei priskirtas Klaipėdos kraštas (faktiškai prijungtas 1923 m. sausį), kurio plotas – 2848 km2. 1923-1939 m. pr.
valstybės plotas siekė 55670 km2 (III deš. minima 55658 km2; be didesniųjų vidaus vandenų – 54780 km2). 1939 m. kovą Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, valstybės teritorija sumažėjo iki 52822 km2. 1939 m. rudenį atgauta Vilniaus sritis (6909 km2), tad 1939 m. pab. – 1940 m. Lietuvos valstybės teritorija buvo lygi 59731 km2 . Valstybė buvo
suskirstyta į Alytaus, Biržų, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Rokiškio, Seinų, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Trakų, Utenos, Vilkaviškio, Ukmergės, Zarasų, Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritis. Jų plotas svyravo nuo 644 km2 (Šilutės apsk.) iki 5714 km2 (Šiaulių apsk.). Teritorija be Klaipėdos krašto dar vadinta Didžiąja Lietuva, pats Klaipėdos kraštas – Mažąja Lietuva. Klaipėdos kraštas sudarė autonominę Lietuvos dalį, turėjusią atskirą Seimelį. Centro valdžiai krašte atstovavo Vyriausybės skirtas gubernatorius. Iš pradžių Lietuvoje buvo 5 miestai, prilyginti apskritims (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Ukmergė), nuo 1927 m. sausio Marijampolės miestui taip pat suteikta teisė sudaryti atskirą apskrities teisėmis miesto savivaldybę. III deš. statistinių duomenų rinkiniuose stengtasi prisilaikyti šio skirstymo, ir didesnieji miestai būdavo išskiriami iš atitinkamų apskričių, tačiau IV deš. (ypač pabaigoje) net Kaunas labai dažnai nebūdavo išskiriamas iš Kauno apskrities.
Lietuvos visų statistinių duomenų metinės santraukos skelbtos Lietuvos statistikos metraščiuose", kurių išėjo 12 tomų. Pirmasis tomas – 1924–1926 m.“ – 1927 m., paskutinysis – 1939 m.“ – 1940 metais. Be metraščių, kitas svarbiausias Centrinio statistikos biuro leidinys – mėnraštis Statistikos biuletenis“, leistas iki 1940 m. rudens. Nors statistikos metraščių apimtis
ir struktūra kito, juose visuomet būdavo pateikta duomenų apie valstybės sienas, plotą, vandenis, klimatą, administracinį padalijimą ir gyventojus. Paprastai juose tilpdavo svarbesnieji 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo, natūralaus gyventojų judėjimo ir administracinių organų sudaryti gyventojų skaičiaus bei sudėties gyvenamuoju momentu duomenys. Natūralaus gyventojų judėjimo medžiaga rinkta atskirų konfesijų metrikacijos punktuose, kurių
1939 m. pab. Didžiojoje Lietuvoje buvo 823. Mechaniniam gyventojų judėjimui nušviesti skelbti duomenys tiek apie emigravusius iš Lietuvos asmenis, tiek apie Lietuvoje nuolat apsigyvenusius svetimšalius. Nuo 1934 m. pr. pradėta rinkti ir skelbti duomenų apie gyventojų judėjimą per sieną. Šių žinių Centriniam statistikos biurui suteikdavo keleivius registravę pasienio kontrolės organai. Duomenis apie sveikatos apsaugą ir socialinę rūpybą Centrinis statistikos
biuras gaudavo iš VRM Sveikatos departamento, Socialinės apsaugos inspekcijos, Ligonių kasų, Pensijų ir pašalpų fondo. Švietimo statistikos duomenis rinko ir sistemino Švietimo ministerija, kurios žinioje buvo absoliuti dauguma mokyklų, taip pat kitos žinybos, turėjusios mokymo įstaigų. Kultūros ir viešojo gyvenimo statistikoje remtasi daugiausia Bibliografijos žiniomis“ ir apskričių viršininkų įstaigose rinktais duomenimis. Teisingumo statistikoje
Centrinis statistikos biuras remdavosi bylų eigos medžiaga, paimta iš Teisingumo ministerijos ir teismų. Žinių apie nusikaltimus ir nuteistuosius teikdavo teismai ir Saugumo departamentas, apie kalinius – kalėjimai. Žemės ūkio statistika bendraisiais atvejais rėmėsi 1930 m. gruodžio 30 d. visuotinio žemės ūkio bei 1935 m. birželio 30 d. pasėlių plotų ir gyvulių surašymais. Kadangi žemės ūkyje buvo sukuriama didžiausioji visuomeninio produkto dalis,
šiai ūkio šakai skirta labai daug dėmesio. Gyvenamojo momento duomenis apie pasėlius, derlių, gyvulių skaičių, samdomus žemės ūkio darbininkus teikė vadinamieji žemės ūkio korespondentai (daugiausia ūkininkai, agronomai, žemės ūkio mokyklų vedėjai), kurių 1920 m. pab. buvo tik 94, 1924 m. pab. – 734, 1926 m. pab. – 1987. IV deš. pab. Centrinis statistikos biuras Didžiojoje Lietuvoje turėjo per 1,5 tūkst., o įskaičius ir Klaipėdos kraštą – per 1,8 tūkst. korespondentų. Jų
tinklas buvo organizuotas kiekvieną valsčių išskirstant apylinkėmis, stengiantis, kad kiekvienoje būtų po 1,3..1,5 tūkst. ha (IV deš. pr. – po 1,5..2 tūkst. ha) ariamosios žemės, ir kad korespondento ūkis būtų tipiškas tos apylinkės ūkis. Žinias apie pasėlių plotą ir gyvulių skaičių Centrinis statistikos biuras skelbė pradedant 1923 m. (pasėliai ir derlius) ir 1925 m. (gyvulių skaičius), tačiau tai buvo tik apytikriai duomenys. 1930 m. visuotinio žemės
ūkio surašymas atskleidė, kad juose būta nemenkų klaidų. Po 1935 m. pasėlių plotų ir gyvulių surašymo Centrinis statistikos biuras nusprendė savo ankstesniuosius skaičiavimus peržiūrėti. Pakoreguoti duomenys paskelbti 1938 metais išleistame Lietuvos statistikos metraštyje“ (T. 10: 1937 m.). Žemės ūkio rūmų Sąskaitybos ir ekonomikos biuras rinko ir sistemino duomenis apie žemės ūkių rentabilumą. Duomenys apie miškus rinkti per visuotinį žemės ūkio
surašymą, kitus Centrinis statistikos biuras gaudavo iš Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento. Miškų administracija teikdavo žinių ir apie žvejybą vidaus vandenyse. Pramonės statistika buvo mažiau išsami. Žinios apie pramonės įmones rinktos per mokesčių inspektorius, darbo inspektorius, taip pat gaunamos iš Finansų ministerijos (valstybės kontroliuojama pramonė). Užsienio prekybos duomenis Centrinis statistikos biuras
apibendrindavo pagal eksportuotojų ir importuotojų muitinėse pildytas deklaracijas. Žinios apie akcines bendroves būdavo sudaromos is pačių bendrovių pranešimų, kuriuos tikrindavo viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Analogiškai būdavo apibendrinama ir kooperacijos medžiaga. Duomenis apie kainas Centrinis statistikos biuras kiekvieną mėnesį gaudavo iš didesniųjų Lietuvos miestų bei miestelių savivaldybių. Duomenys apie kreditą ir finansus buvo
gaunami tiesiai iš bankų, Finansų ministerijos, Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcijos, savivaldybių bei Valstybės kontrolės. Žinių apie transportą ir ryšius teikė Susisiekimo ministerija (Geležinkelių, Kelių bei Pašto valdybos), Klaipėdos uosto direkcija. |
